Tikiuos dar pamenat mane
Na ką, nesigirsiu, nes tikrai nespėjus pasigirt viskas aukštyn kojom apsiverčia... Buvo jau kritinė riba ir tarsi dievo duota nelaimė man, kuri padėjo jai apsigavot kas esu aš. Negaliu sakyt, kad grįžo tas pats, kas buvo - dabar iš mūsų abiejų pusės viskas gražiau. Nuostabiai praleisti susitikimai, tiesa, laiko ne tik daug prabėjo. Bet tikrai jau nebesitikėjau būti laimingas su ja, prieš tą nelaimę, kuri įvyko vakare, dieną jau buvau pasiryžęs kad ir kaip skaudu bebūtų - palikt ją. Ir po to vakaro, pabudęs, tarsi grįžau į nuostabų gyvenimą.
Ir viskas, ko man dabar reikia, tai nebesumaut visko, o toliau stengtis dėl abiejų gerovės ir jinai atsilygins tuo pačiu. Tik nereikia būt prikliam ir monotoniškam - tikrai jai pabos. Negaliu garantuot, kad dabar jau viskas bus gerai, bet niekad nesitikėjau, jog iš duobės pavyks išlipt.
Tokie dalykai mane dar labiau sustiprino ir atvedė į protą, pradėjau suprast tai, kas anksčiau nerūpėjo ar buvo nesuprantama.
Na ir pabaigai norėčiau palinkėti, jog niekada nesiliautumėte kovoti dėl mylimo žmogaus, nepasiduotumėte ir įvertintumėte savo jausmus. Taip viskas išsispręs savaime... Visad pasitaikys progų kažką tai geriau padaryti - vienintelis dalykas, ko reikės, tai mokėt tą progą įžvelgti ir išnaudoti. O kartais net to nereikia - likimas padeda. Svarbiausia - NEPASIDUOTI. Kai jau pastangos nebepadės, tada ir bus viskas. Pats iškentėjau tiek, kiek kiti net nesusapnuotų, buvom ant ribos, ultimatumas buvo mėnuo laiko, kuris jau ėjo į pabaigą. Ir tai, tiek laiko man buvo duota tik dėl to, kad po to atstočiau ir pranykčiau iš jos gyvenimo. Pati ji visiškai nenorėjo. O dabar štai tau kad nori - viskas kas buvo blogai patapo gerai ir galiu džiaugtis gražiais santykiais.
Tekstas nerišlus, grįžau užsišventęs ir mieguistas, tad labai nepykit už nerišlų tekstą. Esmę turbūt supatot - tai svarbiausia.
Sėkmės jums.
