|
Buvo toks rašinių konkursas internete, kur manęs sudalyvaut paprašė. Nū, negi sunku. Parašiau trilogiją.
Trilogija jiems labai nepatiko. Gavau krūvą moralų, buvau išmesta iš mokyklos tarybos, nušalinta nuo visų kitų pareigų (net budėjimo), jie ketino ir iš mokyklos išmest, bet, matyt, tas faktas, kad esu geriausia mokyklos mokinė, juos kiek paveikė.
Taigi, taigi.
Pam param param.
Lai mauna velniop visi į mokyklą žūrintys iš filosofinio taško. Arba jie ten mokėsi labai seniai, arba visąlaik vadovavosi švietėjiškų tikslų dogma. Ir išmoko Pitagoro teoremą, bet taip ir liko nepažinę gyvenimiškosios mokyklos pusės, mat visuomet buvo įsikniaubę į vadovėlius.
Beje, labas. Aš – brokas. Arba tobulybė. Nelygu, kaip pažiūrėsi. Šiandien rašau šitą laišką greižtai EGOistiškais tikslais. Lietuvių kalbos dešimtukas nepakenkė niekam, o ir knygas aš mėgstu. Ne, ne deginti, o skaityti. Sušaudyt mane už tai!
Tačiau manasis EGO – nuoširdus. Mėgaukitės.
Jau vienuolika metų penkias dienas per savaitę (tai reiškia kiek daugiau nei dvidešimt dienų per mėnesį, arba apie šimtą septyniasdešimt dienų per metus, atmetus atostogas) aš pusantro kilomentro kulniuoju į mokymo įstaigą. ĮSTAIGĄ – manau, turėtų būti didžiosiomis. Juk ten smagu, s m a g u, SMAGU, - parašiau ir pradėjau prunkšti. Niekam nebūna tikrai ir nuoširdžiai smagu mokykloj visąlaik. Taip, aš tikrai tik sumauta paauglė (paAUGLĖ – žiū, beveik piktybinis navikas), kurios pareiga yra maištauti. Todėl atsėdėti septynias pamokas, kurių pavadinimas turbūt turėtų būti aiškinamas taip: ‘smegenų plovimo seansas, trunkantis keturiasdešimt penkias minutes’, yra ganėtina kankynė. Taip, žinau, taip sako tūlas mokinys, kuriam nesiseka mokytis. Kas keisčiausia, mokytis man sekasi. Dėl kvailo skaičiuko, kuris gaunamas sudėjus visus pažymius ir padalijus iš jų skaičiaus, aš visus tuos metus ir dirbu. Sakot, mokytis dėl savęs reikia? Žinoma, žinoma. Tačiau į galvą nuolatos bruka begalę MAN nereikalingų dalykų. Tuomet jau tik dirbu dėl pažymio. Tuo ši dalis ir baigiasi. Pereinam prie konkrečių faktų iš mokyklos gyvenimo.
Būūūhu. Keverzoju matematikos sąsiuvinio gale šitą rašliavą anglų pamokos metu. Taip, aš negera. Skaičiuoju minutes iki skambučio. Tik tak, tik tak. Bum bam, bum bam. Nors imk ir galva į sieną daužyk. Mano mokyklos skambučio garsas labai rėžia ausį, tačiau to garso kartais (na, gerai, dažniausiai) laukiu kaip išganymo. (Šioje vietoje turėtų būti garsas, nurodantis, kaip skamba skambutis, tačiau suvokiu, koks tai unikumas, todėl nė neieškau tinkamo garsažodžio).
Išeinu į koridorių. Masė vaikų. (Kaip tik šiuo metu man pradeda vystytis mizopedija). Hrrr. ‘Nelakstot, mažieji imbecilai! - surinku visa gerkle. (Blogas įprotis įžeidinėti, oj, koks blogas). Ir jie nelaksto. Budžiu. Budėjimas – tai prievolė visą savaitė per kiekvieną pertrauką *susikeikiau*ūdinti tuo pačiu koridoriumi iš vieno galo kitą. Šis reiškinys mane sukausto maždaug kas pora mėnesių. Aš to labai, LABAI nemėgstu. Juk taip apribojama mano, kaip individo, laisvė. O kas per kvailys mėgsta suvaržymus? Velniop budėjimą. Įsitaisau ant palangės (mano mokykloje tai griežtai DRAUDŽIAMA!) ir pradedu keverzoti nesąmones ant kuprinės. Priėjusi mokytoja man atskaito moralą apie mano neatsakingumą ir liepia pakelt užpakalį. ‘Eik atlikti savo pareigos’ – griežtai pasako ji. O aš... O ką aš? Kaip šunelis nucimpinu į kitą koridoriaus galą. Tačiau vos tik dingus siaubui-baubui, įsitaisau, kur sėdėjusi. Aš savim didžiuojuosi! Tikrai didžiuojuosi. Juk neliepiau greižtajai pedagogei pėdint velniop. Neliepiau!
Pyp, pyp. ‘1 naujas pranešimas’. Nežinau, ar mėgstu šitą užrašą savo mobiliojo ekrane, bet, visgi, spaudžiu ‘Atidaryti’. “Bėgam iš matiekos” – visu grožiu sušvinta užrašas mano telefone. Bėgam, tai bėgam. Ir tylut tylutėliai (taip, mėgstu ‘Simpsonus’) nupėdinu į mokyklos stadioną, kur manęs jau laukia žvygaujanti klasė. Pusė mano klasės – idiotų banda. Kiti penkiasdešimt procentų kiek mielesni, tačiau irgi turi savybę kartkartėm užknisti. Šiandien – ypač. Keista, stadionas tuščias kaip niekad. Išsiteisiu žolėje. Pasigarsinu muziką (pastaroji visuomet groja nat kaklo kabančiose ausinėse. Decibelų skaičius priklauso nuo pamokos rimtumo. Nors ne. Nuo pedagogo kantrybės). Stebiu aplinką – žmones. Ir kuo tik pastarieji neužsiima... Štai, keletas rūko. Senoji klasės dalis aptarinėja susiskaldymo ir barnių su naujokais klausimą. ‘Frikų cirkas’ bando parodyti, kokie dideli jie yra. Tačiau matosi tik kvailumas. Net per ausis bėga. ‘Ė, kerzuotoji, typo, tau ne lygis su chebra bendraut? ’ – prarėkia kažkas muziką. ‘Tik ne tada, kai aplink vieni antieruditai su išpuvusiomis smegenimis’, - tarsteliu aš ir nusižiovauju.
Šiandien šalta. Stoviu koridoriuj apsikabinus radiatorių. Jau buvau aprėkta, kad mokykloje su paltu vaikščioti negalima, mat tikrai nėra taip šalta. Į mano sirguliavimo faktą (tiesa, melagingą) buvo atsakyta, kad ligoniams mokykloje ne vieta. Galvoje užgimė mintis – kokio velnio čia tiek psichinių ligonių? Ir vėl savim didžiuojuosi. Ir vėl nepasakiau to garsiai. Valio man. VALIO!
Ghem. Nusikosčiu ir atsakau į man užduotą klausimą. Žinoma, kūrinio neskaičiau, bet mano vaizduotė laki, o iškalba, kai reikia, beveik tobula. Na va, ir užkabinau vieną mane labiausiai gluminančių faktų mokykloje – programinės knygos. Juk Nyčė, Hesė ar Kamiu kur kas geriau už Maironį ar Putiną. Žinau, subjektyvu. Bet pirmieji jau beveik mano dievai. O PRIVALAU mėgti ir mylėti anuos du. Taip, jie didingi žmonės ir juos privalu gerbti, bla, bla, bla. Beveik šaunu.
Nutipenu į valgyklą. Ten visad šilčiau, tačiau valgyti nerizikuoju: maiste randami plaukai ir visokie kitokie ne itin tinkami mano skrandžiui dalykai apetito nekelia.
Geografija. “Mokytojau, iš kur mano pažymių knygelėje aštuonetas (aš nuoširdžiai nemėgstu to skaičiaus, beveik taip pat nuoširdžiai, kaip rašau šį laišką)? ” – su pasipiktinimu paklausiu aš. “Už Kosminius Klounus” – teišgirstu. Štai taip ir nusižengiama Jos Didenybei Lietuvos Konstitucijai. Pasijutau diskriminuojama dėl išpažįstamos religijos. Atsisėdu paskutiniame suole ir vietoj vadovėlio išsitraukiu Kurto Voneguto “Skerdykla Nr 5”. Nieko nepadarysi.
Toks tas gyvenimas mokykloj. Nuolatinė kova tarp NORIU ir PRIVALAU. Trynimasis tarp asabų, kurios erzina/nervina/piktina ir visaip kitaip kenkia grožiui. Daug įstatymų. Teisių dar daugiau. Tik kad pasinaudoti jomis keblu/neįmanoma/nesinori. Pam param param. Manau, gana.
‘Sudie, juodasis pirmadieni! ’
Inga.
P. S.: Visoj šitoj rašliavoj figūruoja pirmas asmuo. Mano EGO atsiprašo, kad yra per didelis. Viskas geriausiai matosi iš savo varpinės.
P. S. 2.: Aš pikta.
P. S. 3.: Visgi, į mokykla eiti verta. Mokytis tolerancijos. Mano ir man.
Pam param param II.
Bum. Ir vėl aš. Nusprendžiau, kad anas rašinys – dar ne viskas, ką galiu pasakyti apie mokyklą. O ir šiaip, tatai bus trilogija. Pirmojoje dalyje – Aš ir mokyklinė kasdienybė. Šįkart - antrame dublyje – Aš ir kiti mokiniai bei mokytojai.
Mokykla – toji vieta, kurioje tave, dar šešiametį pyplį, įmeta į nuotekų vamzdį ir stebi, ar išsikabarosi viršun, žemyn stumdamas kitus: tik turint atramą kojoms galima kilti. Pirmasis unitazas, kurio vandeniu tave užlieja, - klasė.
Apsižvalgykim. Pilka pelė, kuri, rodos, neturi liežuvio. Moksliukė, nuolat besikapstanti pedagogų išangėse ir liežuviu prausianti padus. Trejetas kompiuteryje supuvusių berniokų. Išgamos frikai: tuščiagalviai homofobai su raumenimis smegenų vietoje. Flegmatikė, nesusivokianti aplinkoje. Pora veidmainių, kurių moto: “Aš geras, kai man ko nors reikia”. Žmogus, kuris nesugeba nutilt net tada, kai jo pašnekovas (o gal tik klausytojas?) pradeda žiaugčiot. Tasai, kuris mokykloje lankosi tik tuomet, kai patogu jam. Oratorė, kai negirdi tie, apie kuriuos kalbama. Vairuotojas. Menininkė. Mafija: organizacijos ‘Mušk friką, gausi litą’ įkūrėjai ir unikalaus gebėjimo subtiliai tyčiotis iš žmonių savininkai.
Ir Aš – egomaniakė nihilistė, mizantropiškai vengianti kontakto su klasės mėšlyno kirminais. Septyniasdešimt procentų. Tiek mano klasėje asabų, nuo kurių vemiu it nėščioji kiekvieną rytą. Vienintelis skirtumas - proceso rezultatas: manasis kiek skaniau kvepia ir vaizdas ne toks gluminantis – mintys.
Atmatų duobėje rausiasi galybė žiurkių, netoleracijos lava kasdien užliejančių mano trapią asmenybę (O taip, aš jau asmenybė. Žiaugt.). Aš, savo ruoštu, maitinu juos sarkazmo ir ironijos koše – pratinu prie sveiko gyvenimo būdo.
Tarp mokinių tegalioja vienintelė taisyklė: tu arba tave.
Viskas būtų kur kas paprasčiau, jei ne sargai, apmokyti labiau nei “Aro” vyrai.
Jie batais, aplipusiais konservatoriškų idėjų purvu, spardo tiesiai į viršugalvį tiems, kurie jau šiek tiek pakilo. Ir vėl iš naujo.
Taip, mokytojai. Mesijais save laikantys nuodų lašeliai, su savo nuostatomis, kurių, jų manymu, turi laikytis tūlas moksleivis. Ir lai nė vienas bestuburis nedrįsta prieštarauti jų nuomonei! Visi išsišokėliai suvalgomi be druskos.
Kartais galima suabejoti ir pedagogo kompetencija bei gebėjimu mokiniui tinkamai perteikti žinias. Ir, man rodos, dauguma jų turi problemų su klausa. Kaip kitaip bepaaiškinti nuolatinį staugimą?
‘Tau reikia psichologo pagalbos’ – kartą pasakė man viena mokytoja. Nustebau. Negana to, kad ji puikiai moka siuvinėti ir skaičiuoti pelną, dar ir medicinos mokslus krimto. Ir, matyt, tapo labai puikia specialiste. Tokia diagnozė vos po vienos savaitinės pamokos! Genijus! Po velnių.
Visoj mokykloj tematau vieną tikrą mokytoją. Apmaudu. Įstaiga, kurioje turėčiau gauti pagrindus ateičiai, tesugeba išmokyti chemijos. Visa kita, pačio mokinio gabumų ir vadovėlio santykis. Be tarpininkų.
Pagrindinės taisyklės, kuriomis vadovaujasi statistinis/tipiškas mokytojas:
1. Mano dalykas – svarbiausias.
2. Mokinio nuomonė – bevertė. Jis kvailas, jei man prieštarauja.
3. Visiška netolerancija bet kokiems išsišokimams.
4. Viskas, kas prieštarauja daugumai, yra iškrypimai. O iškrypėlius reikia naikinti.
5. Ateistai ir homoseksualai – ne žmonės.
Bam.
Ir nebesistebėkit, kai prasidės masinės mokinių savižudybės. Pagrindas yra.
‘Alkani nori valgyt, išbadėję sutiks ir ėsti. ’
Inga.
P. S.: Gerb. (?) mano mokyklos mokytojai, jei (kai) tai perskaitysite, nepamirškite, kad aš taip ir nenuėjau pas psichologą.
P. S. 2.: Pamaitinkit juos kas nors. Sako, sotūs – ramesni.
P. S. 3.: Aš išplauksiu.
Pam param param III.
Štai ir paskutinioji trilogijos dalis. Aš ir. Ir? Nežinau. Labai norėjosi parašyt apie įvykius mokykloje po anų rašinių. Tik kam? Sukelčiau dar vieną skandalą. Ir įrodyčiau, kad kai kurie žmonės susireikšmino nebe reikalo. Atleiskite, mielieji, ne.
Vis svarstau, kodėl mokykla ugdo ne asmenybes, o robotus? Su vienoda elgsena, stereotipiniu mąstymu (kad ir primityviausias teksto suvokimo testas – mokiniai privalo kūrinį suvokti taip, kaip parašyta nuostatuose.), net ir išvaizda itin išsiskirti negali (kažkodėl manau, kad jei į mokyklą vieną dieną ateičiau su žalia skiautere ir tatuiruote ant kaktos, reakcija būtų ganėtinai neigiama. O tai jau galima traktuoti kaip šokią tokią diskriminaciją.). Ir gaila man tų, kurie taps kreivu varžtu tame mechanizme, kuriame tobulai machinuojama kitų talentais, protu ir jausmais. Bet, visgi, tokių yra. Spaudžiu jiems dešinę.
Kad ir kaip vertinčiau mokslą, į mokyklą einu ne dėl sinusoidžių, viduramžių istorijos, mitozės ar alkanų atpažinimo reakcijos. Ten mokausi gyventi. Iškęsti visus stuobrius, su kuriais savo noru niekad nebendraučiau, tačiau lavinimo įstaigoje – tenka. Laikytis grafiko – pamokų laikas nuo manęs nepriklauso. Tapti dalimi bandos, kuriai nė motais, ką manau ir ko noriu Aš. Teoriją galima išmokti ir namuose. Ir džiaugiuosi, kad dar niekas neparašė vadovėlio “Mokslas gyventi”.
Hmz. Mokykla - puiki terpė komunizmui. Kad ir kokia utopinė idealogija tat bebūtų, mokinių tarpe beklasės visuomenės teorija visai tiktų. Žmones, kaip ir šunis, galima išdresiruoti būti vienam lygmeny, jei tai pradedama daryt nuo mažumės. Žodis ‘beklasė’, įstaigoje, kurioje viskas skirstoma pagal klases, skamba kiek kvailokai. Bet ar tikrai? Juk tai tėra laiptelis, kuriuo užlipama, pasiekus tam tikrą žinių kiekį. Ir visi vis tiek pasiektų viršūnę. Kalbu apie socialinį pasiskirstymą. Mokiniai juk išsiverstų be korifėjų, diletantų, vidutiniokų ir liumpenproletariato. Tuomet mintis “Visi skirtingi – visi lygūs” būtų teisinga. Vienok (nevartotina, bet gražu) džiaugiuosi, kad komunizmas fiktyvus. Mokykloje turi būti tam tikras kiekis lyderių ir nevykėlių. Antraip mamos neturėtų, kuo skatinti trečiokų. “Juk tu nenori būti toks, kaip Petriukas. ”
O dabar jau tikrai gana. Trijų dalių fantasmagorija baigta. Ne, neplokit. Ir gėlių nereikia.
“Vieni virto drobėm, kiti toliau drisko tapetais”
Inga.
P. S. O pasaulis pagal Garpą buvo gražesnis.
P. S. 2. Labai norėjau parašyti apie mokyklą ką nors gero. Tikrai norėjau. Nepavyko.
P. S. 3. Paskui bus dar blogiau.
|
O šiaip patiko man. Drąsu ir stipru.
Klausyk radijo internetu!
