|
Pasirodė
Man pasirodė laimė pas mane atėjo...
Vėl nejaučiu širdy šiaurinio vėjo,
Taip gera, lengva, norisi šypsotis
Ir savo širdį tau padovanoti.
Kas rytą noriu išbučiuoti lūpas ir akis,
Kas vakarą tau glaustis prie krūtinės.
Kodėl man suteikei tiek daug vilties
Žinodamas - aš tau ne paskutinė?
Sakyk, prašau, kodėl man melavai?
Kam kartais švelniai prie širdies glaudei?
Kam pas save kvietei, kam bučiavai?
Kam kartą "myliu" tyliai ištarei?
Man pasirodė laimė pas mane atejo...
Tik pasirodė...
Taip trumpam...
Kad laimė pas mane atėjo...
---- Keitimas ----
Pasigailėk, Mirtie
Pasigailėk manęs, Mirtie, pasigailėk.
Mane priglauski, švelniai apkabinki...
Šitą gyvenimą pamiršt padėk
Ir po sava skraiste mane priimki.
Priversk pamiršt jo lūpas ir akis,
Ištrink visus jausmus, visas viltis.
Geismus nuvyk šalin ir troškimus,
Mintis palik tuščias, norus tuščius...
Išgydyk skausmą, palik tuščią širdį,
Priversk visus pamiršt, tave pamilti.
Pasigailėk manęs, Mirtie, pasigailėk,
Šitą gyvenimą pamiršt padėk...
---- Keitimas ----
Trūksta
Man trūksta tavo balso širdžiai mielo:
Papasakok kaip tau diena šita prabėgo.
Daugiau aš nieko tavęs neprašau
Tik pakalbėk su manimi daugiau.
Man trūksta tavo akių širdžiai mielų:
Į jas pažvelgus darosi ramu.
Daugiau aš nieko tavęs neprašau
Tik pažiūrėk man į akis dažniau.
Man trūksta tavo apkabinimo švelnaus:
Tavam glėby - aš lyg tarp žemės ir dangaus.
Daugiau aš nieko tavęs neprašau
Tik apkabink mane stipriau.
Man trūksta tavo lūpų tokių mylimų:
Jaučiu, kad be jų aš gyvent negaliu.
Daugiau aš nieko tavęs neprašau
Tik pabučiuok mane karščiau.
Man trūksta tavęs tokio brangaus,
Taip norisi prie tavęs prisiglaust.
Daugiau aš nieko tavęs neprašau
Tik atleisk man, kad noriu tiek daug.
|
